Peaceful warrior. Virs begimo

Sakoma, kad Samurai - japonų kariai - mokėsi dviejų menų - karingojo ir ramaus.

Trasoje vadinu save 'kariu'. Tai užtarnauta. Kovoju su savimi, kovoju prieš save, prieš kilometrus, prieš lietų, skausmus, blogą rezultatą... Kiekvienas nešamės savo. Net į trasą stojame su savimi, savais tikslais, savo stiprybėm ar baimėm, įsipareigojimais ar atsipalaidavimu.  Bėgam kažko link, kažkur ar apie kažką, kokio nors tikslo vedami.

Atsitraukus nuo treniruočių grafiko, statistikos ir kruvos rezultatų, tiek savo tiek kitų, dažnai pamastau - o koks tas AŠ, tas bėgantis AŠ?

Always overtrain, never under recover. Po Ultros

Koja ilsis. Rasau.

10 dienu po Liepos 20d. begimo. Sitas buvo kiek ilgesnis ir tai puikiai suvokiu is laiko, kurio reikia atsistaymui.  Vakare po Ultros noro begti daug nebuvo. Nebuvo jo ir dar kelias dienas. Tiesa, treciadieni, trys dienos po, grizes namo zmonai pasakiau 'zinai, kitais metais bus greiciau'. Ji nebuvo nustebusi ir atsake, kad lauke, kada cia vel atsigaus noras lekti i trasa, nes jis nedingsta tik kartais kiek pavargsta reikstis.