Friday 16 August 2013

Peaceful warrior. Virs begimo


Sakoma, kad Samurai - japonų kariai - mokėsi dviejų menų - karingojo ir ramaus.

Trasoje vadinu save 'kariu'. Tai užtarnauta. Kovoju su savimi, kovoju prieš save, prieš kilometrus, prieš lietų, skausmus, blogą rezultatą... Kiekvienas nešamės savo. Net į trasą stojame su savimi, savais tikslais, savo stiprybėm ar baimėm, įsipareigojimais ar atsipalaidavimu.  Bėgam kažko link, kažkur ar apie kažką, kokio nors tikslo vedami.
Atsitraukus nuo treniruočių grafiko, statistikos ir kruvos rezultatų, tiek savo tiek kitų, dažnai pamastau - o koks tas AŠ, tas bėgantis AŠ?
Taip, buvau siekiantis rezultato bet kokia kaina. Buvau išsigąstantis savęs dėl per didelių tikslų. Buvau Žaliukas, prie elitinių. Buvau klausiantis ir negaunantis atsakymų, o tik nuorodas į galimas pamokas... Buvau savimi.
Ne vien per bėgimo discilpiną, kuri nėra lengva (jei bėgti būtų lengva, tai darytų visi), galime save pažinti. Tačiau bėgimas yra vienas iš būdų, kuris atskleidžia labai daug ir, kas svarbiau, ne aplinkai, o sau. Dienos pabaigoje pervertę statistiką galime pastebėti, kad kovojame tik su savimi. Vienintelis priešininkas ir draugas esi pats sau. Kartais pamastau, kad kaip viskas besibaigtų, numirsim irgi tik su savim... Bet ne apie tai. Gali kilti klausimas, jei jau taip kovojam, tai kodėl nebūnam nuolat pervargę, išsekę ir su pasibaigusiais resursais? Karas juk nustekena bet ką, kas į jį įsivelia. Ir dažnai pamirštu. Juk tok skaudančios kojos, raumenų traukimas naktį, įvairūs įpročių atsisakymai vardan pomėgio ir yra kova! Ne kartą jaučiaus nekaip po bėgimo, o finišo tiesiojoj atrodo galėjau plaučius palikti. Visi šitą turėjom. Karas su savimo ir mažai ramybės.
Rezultatas? Daug traumų, daug pykčio, daug planavimo ir galų gale vis tie patys nedžiuginantys rezultatai. Ar buvo verta? Taip! Kiekviena patirtis, kokia ji bebūtų, visgi yra patirtis.
Klausimas kitas, ar negalima buvo kitaip? Žinoma. Tik tai ateina su patirtimi. Nebūtina sėdint prie darbo stalo 8val. per dieną, eiti į gatvę ir spardyti sau užpakalį reikalaujant bėgti Maratono distanciją per 2val. Tikrai ne. Baigsis itin blogai, jei visi iš savęs pradėsim daryti atletus. Tačiau nereiktų nuleisti rankų. Nesiekiant pasaulinių rekordų galima vis dar išlikti kovoje su savimi - tik pasirinkus to ramiojo, taiko kovotojo kelią. 

Kiek atsitraukus ir pasižiūrėjus į save iš šalies, nors tai itin sunkiai padaroma, greitai pamatytume šį tą įdomaus, apie ką net nepamastėm.. Neapmastytoji tiesa, net kiek bado akis. Tačiau mes taip pasineriam į bėgimą, ar kitą sportą, kad per kelias sekundes apankam užsidengdami PB, minutės/km ir kitokiais žargonais, ir nebeturim laiko pašnekėti su savimi apie tai, kas gal išties svarbu, kas būtų teisinga savęs atžvilgiu. Įdomumo vardan paklauskit savęs šiuo momentu, iš kokių raumenų susideda jūsų kojos? Na, taip, tos kojos, kurias daužot kiekvieną kilometrą į grindinį. Spėjimas? Atsakymas šiuo atveju netūrėtų būti baigtinis skaičius. Anaiptol, atsakymas slypi pačioje klausimo kėlimo procedūroje. O ar žinot kaip veikia proteinas, ar, na gerai, taip pamėgtos amino rūgštys? Taip, visi su didelia šypsena jas vartojam ir žinom, kad jos duos gerą kūnui, kuris laiko didelius krūvius. Bet vėlgi, ką daro amino rūgštys? Kraunam jas į savo kūną, bet mažai kada pamastom, kaip visgi viskas veikia viduje.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad pultume mokytis chemijos ar studijuoti anatomijos. Išvada iš ilgos šnekos - paprasta: bėgimo nepakanka (ne tik kaip sporto, bet ir kaip gyvenimo būdo). Prasukęs jau tuoj susidarysiančius 4000km trasoje, žiūriu atgal. Faina pasižiūrėt į praeitį, nes gali pamatuoti dabartį. Kiek sustiprėjai, kiek nusilpai, kas pasisekė, kas ne tiek sėkmingą. Taip, operuoju skaitinėm vertėm... Gėda, bet nelabai kuo kitu galiu tai padaryti. Tiek laiko išeikvota kariavimui su savimi ir reikalavimui rezultato, kad tik dabar pradedu suprasti, kad ir virš bėgimo yra dalis pasaulio. Trasa ne vien ten, kur nutiestas kelias. Kiekvieną startą kiekvienas gali padėti sau. Juk trasoje ir būnam tik su savimi (gal dėl to žmonės bijo pradėti bėgioti, nes reiks atsakyti į savo keliamus klausimus?).
Bet pasilikus su savimi, ar tikrai jaučiamės tvirtai? Ar padarėm viską, kad ne tik kojos, bet ir smegenys veiktų kaip variklis, kuris ištemps net sunkiausiu metu? Aš ne. Tik bėgdamas 100km (įdomu, kad iki tol bandytos distancijos nekėlė šių klausimų) pradėjau suprasti kiek svarbi bėgiko galva. Tai svarbiausias organas! Taip. O kaip kojos? Kojos neš, net ir į pasaulio kraštą, bet jei galvelėj vėjas ar tik trenerio programa, tai nelabai kas gelbės, kai treneris dings, ar pasiliks tik vėjuota galva. Nepamirškim, išeinant į kovą su savimi, su trasa, vienintelis, kas dar gali likti partneriu, tai galva.
Bėgikas, koks jis bebūtų, tūrėtų stiprinti savo smegenis. Negalima reikalauti iš kūno fizinės tolerancijos, kai galva tam nėra pasiruošus. Nesutinkate? O atsakykite sau, kaip išlipsite iš 15:00min. bėgdami 5km, jei galva sakys, kad 'tau dar ne laikas, tu per silpnas, ką čia sugalvojai?'. Niekaip. Tik kai galvoje nusiims ribotuvas, kuris neleidžia lėkti kosminiu greičiu, tik tada atsidarys autostrada.

Kaip treniruoti galvą? Paprasta. Duokit jai programą, kaip tai darot su kojomis, kurios turi bėgti. O juk tam, kad bėgti nebūtų sunku, turi daug bėgioti. Smegenys veikia panašiai... Jas galima treniruoti. Ne kartą esu minėjęs, kad bėgimo neužtenka, ir tai kartosiu dar ilgai. Užsidarius vien bėgimo kovoje su savimi pralaimės tik vienas. Žinia bloga tuo, kad kovojant su savimi, pralošti gali tik sau. Stiprensnė galva visalaik ištrauks, net ir blogiausioje situacijoje. 
Ir ne. Čia aš ne apie smegenų treniravimo pratimus, nors jie irgi vertingi. Čia aš apie tai, kas praplečia pasaulėžiūrą ir lavina mus kaip žmones. Tobulinkim save judėdami ne tik fizinio agresyviojo, rezultato siekiančio kario keliu. Tobulinkim save ir ramiojo kario keliu, kuris mokosi, kaip gaminti Sushi ir juo dalintis su bėgimo kolegomis po treniruotės. Duokim toksinais perkrautom smegenim pabandyti ką nors naujo, išmokti naujos kalbos, groti gitara ar šokti nuo tolyn besidriekiančio kelio į ką tik atsivėrusį lauką. Ženkim už savęs ir leiskim sau pažinti tai, kas būna kitoje, ne į rezultatą, bet į savęs pažinimą orientuotoje pusėje.

Kovoti su savimi ramiuoju būdu ir pasirenkat ramųjį kelią gali pasirodyti net sunkiau. Tai sritis, kur viskas labai individualu ir padrika, tačiau labai asmeniška. Rezultatus mes galim sulyginti čia ir dabar, tačiau išgyvenimo nesulyginsi niekada. Gal kiek suabsoliutintai išsireikšiu, bet gyvenam mes tik tiek, kiek išgyvenam. Praėjo vienos kitos varžybos, lieka rezultatas lape, o bėgdamas net nepasižiūrėjau, ar Berlynas gražus...
Jei jau taip, tai gal ir bėgti kartais verta ne viena trasoje, manieže ar rezultatui? 


3 comments:

  1. Iš tiesų dažnai daug didesnės stiprybės prireikia ne pilnai įvykdyti numatytąją "super" programą ar nubėgti tiksliai N kilometrų, o priimti sprendimą ir kartais sustoti.

    Labai sutinku, kad užtikrintai judame į priekį tik tada, kai kartu treniruojame kuną, protą ir dvasią. Daugelis net neįsivaizduoja, kiek daug žmogus turi galios keisti save. Visgi tai tikrai nėra paprasta..

    ReplyDelete
  2. Siais metais labai pradejau tiketi proto galia. Angliokai turi posaki, kuris man labai patinka: it is mind over matter, if you don't mind then it does not matter.

    ReplyDelete
    Replies
    1. Aš irgi tuo tikrai tikiu. Tik gyvenime niekaip nepavyksta atsikratyti to "realizmo" suvokimo. Kai dedi fakta prie fakto ir skaičiuoji. Ypač kai po vieno kito skrydžio "aš galiu!!!" bumteli stačia galva į žemę :) Konkrečiai bėgime čia turiu omeny persitreniravimą ir traumas. Tada jau verti knygas, analizuoji raumenis, maisto medžiagas ir kai prasideda medicina, tai nori nenori atsiremi į "realybės" sieną.. Teko bendrauti su medikais sporto tema? :)) Labai mažas atstumas tarp žmogaus galimybių ir tarp lūžio ribos. Tai dažnai prireikia ir žinių apie fizikos ir chemijos dėsnius ir be abejo įkvepiančių tiesų neleidžiančių sustoti. Ačiū kad jomis daliniesi :)

      Delete