Ne Kitoks.We live united or we die divided

Pasilik čia, nes mes grįšim pasiimti... Pasilik.. Pasilik žmogumi.

Kelias visiems vienodas. Prisimenu tai, nesvarbu kokią distanciją imčiau mėgautis. Po truputį viskas tampa vis lengviau, greičiau, įdomiau. Po truputį paleidžiu mintis į tolį ir bėgu su visais visur apie viską ir jau vos ne visada. Dalindamiesi distanciją, kokia ji bebūtų, mokomės suprasti, pajusti, pasidalinti tempu, kvėpavimu ir kartais bendra kančia. Ne kartą trasoje esu girdėjęs: 'Mane ištraukė', 'Nebūčiau taip pavaręs, jei ne bėgikas X', 'Ačiū, kad leidai pasilaikyt iki galo' ir pan. Tokiais momentais suprantu, kad savo individualų bėgimą mes paverčiame socialiu, vertingu, pamokančiu. Stebiu trasoje vis vykstančias dalybas. Net kai vienas bando lenkti kitą viskas labai paprasta - lenkiantis be lenkiamojo nesugebėtų lenkti... nebūtų ką. Kas laimėjo?
Laimėjo draugystė...

'Sustok, o didis bėgike!'

Taip. Ne visąlaik mes esam draugiški.... pabėgiojam kelis šimtus kilometrų, įveikiam kelis maratonus ir staiga op! jau šoktelim ant Olimpo kalno. Pasižiūrim iš viršaus ir pradedam visus menkinti, niekinti, mokyti, nebeklausyti ir nurodinėti. Tiesa, dar prieš kelis metus buvom tie, kuriems reikėjo lenkiančiojo, kad jis parodytų, kad tai įmanoma, kad galima bėgti greitai ir neriboti savęs, kad galima mokytis iš tylaus, sunkiai kvėpuojančio pavyzdžio. Bet kam to reikia?! Dabar mes jau sudarinėjam bėgimo bibliją. Ar negirdėjai? Mes tau galim Viską išaiškinti. Parodysim kaip TEISINGAI bėgti, kad prie finišo būtum pametęs veidą taip, jog net savęs nepažintum nuotraukose. Mes paaiškinsim tau ką valgyti, nes tu nelabai supranti. Nežinia, kaip iki šiol išgyvenai.... Dar daugiau, mes turim taisykles! Krūvas, kalnus, neperskaitomus tomus taisyklių! Kam tau jos reikalingos? Mes žinom geriau, mes išmanom, mes galim mėgdžioti rimtus bėgikus. Dar daugiau, nuo kalno viršūnės atrodom itin įspūdingai! 

Ne. Išminties knygos nėra skelbiančios tiesų. Jos skirtos pasirinkti išminties ir ją suprasti, perprasti, išbandyti, pritaikyti, išvengti, perduoti, dalintis, o gal net paneigti. Manoji tiesa, tau gali būti nesuvokiama. Aš stoviu pakalnėj ne dėl to, kad nežinau, kaip įkopti į kalną. Nenusimink. Jei tu ten sėdi, tai ir aš žinau, kaip ten atsidurti. Jei ten nubėgai greitai, tai ir aš išmoksiu nubėgti greitai. Nepamiršk - aš kalno šešėlyje. Tu net nematai, kuo aš užimtas, nes leidi laiką mokydamas tiesų, kurios tuščios ir nepritaikomos man. Tavo kalnas neleidžia tau pamatyti, kad taisyklės yra tam, kad jos lūžtų. Taisyklių tomais aš šildausi pakalnėj kurdamas ugnį. Taip, aš tas žvėris, kuris šoka nesuprantamą šokį, gąsdina kalno teisiuosius bėgdamas per daug, per anksti ir per greitai. Mano kelias yra toks nesuprantamas tik todėl, kad tu jį neigei ir taikei savo taisykles. Aš pabundu mėgautis tuo, ką darau ir nedarau to, ko nemėgstu, net jei tai liepia treneris. Po truputį aš atnešu chaosą į tavo kalno viršūnę ir drumsčiu dangų, nes tavo taisyklėse numatyta nuolatinė saulės šviesa. Ne, tu ne kitoks. Tik laikui bėgant tu suprasi, kad lieki vienas kalno viršūnėje, kai kiti jau kelis kartus įveikė Sapieginę ar prabėgo kelis maratonus per pertrumpą laiką... Taisyklės laužomos ir tik tam, kad padarytum tai, kas nebuvo įmanoma.

Na, bet pasilik ten... Ne kitoks. Tik pasilik žmogumi.