Ir visgi jų daug. Daug stebėtojų, daug sekančių, daug pavydinčių, daug medalių, daug minčių. Kiekvienas žingsnis atveria naują kelią, kiekvienas nueitas kelias kelia naujų klausimų. Pažiūrėjęs atgal vis mąstau apie ką gi manieji 2014-ieji? Profai lengvai atsako į klausimą, kam buvo skirtas jų sezonas. Mėgėjai dažnai nešiojasi šį klausimą, tačiau lengvai į jį atsakyti nelabai gali. Viena iš priežasčių, tai polinkis užsiiminėti veikla, kuri tiesiog patinka ir nebūtinai turi duoti rezultatų. Nepaisant to, sportinio i tereso vedamas dažnai linkstu stebėti progresą ar, pastarajam neatsiradus, regresą ir jį supančius niuansus.
Mano atveju 2014-ieji prasidėjo su šūkiu: 'Reikia perkasti tą maratono 3:15 ribą!', o baigėsi: 'Nereikia visų tų intervalų ir įsipareigojimo programai - bėk į mišką/ kanlus ir viskas bus gerai'. Netgi kilometražas pasakoja, kaip po truputį nuo metų pradžios plentiniai bateliai pakibo kaboti ir dulkėjo ilgą laiką. Žemiau truputis statistiko, kuri iškreipta, nes vidury sezono teko išmigruoti į Suunto pasaulį.
Anyways, išmokau vieno, kad gerbti reikia tai, ką padarei, kad ir kaip tai gavosi. Trasa iš mūsų surenka viską, ką galim duoti. Jei sustojam dėl pabirusios kanopos ar susisukusių pusryčių, tai tai tik sąlygos kuriose judėdamas padariau viską ką galėjau. Finišo tiesiojoj aplanko mintis, kad 'galėjau geriau', kad 'būčiau neperspaudęs pradžioj, tai pabaiga būtų stipresnė' - deja, tai mintys, kuriomis save bandom bausti, kontroliuoti. Dalis jų gimsta, nes mes esame atletai. Mes augame aplinkoje, kuri sukasi apie kilometrus, greičius, tempą, ir rekordus. Tačiau gailėdami savęs ir spausdami į kampą, kad 'va jau kitą startą tai jau pavarysiu', pamirštame, kad rezultatas, dėl kurio save baudžiame nebuvo blogas. Tikrai. Ir negalėjau pasirodyti geriau, stipriau, šauniau. Pasirodžiau taip, kaip buvo geriausia tomis sąlygomis. Liga, stresas, nepakankami kilometrai - visa tai detalės formuojančios visumą. Baudžiame save ir dėl jų, nes tikime, kad galime jas visas sukontroliuoti. Deja, ne. Per karštas oras, per mažas skysčio kiekis ir jau jauti tirpstančias rankas ir lėtejantį tempą. O ar darai ką nors blogai? Ne. Vis dar judi ir atiduodi save tiek, kiek gali. Esi geriausias koks gali būti trasoje.
Ir visgi jų daug. Daug turėjau startų, daug sukilimo, daug kalnų, daug Sapieginės, daug naujų pažinčių, daug kelionių. Ne viena mintis aplankė į sezono pabaigą klausianti apie ką jis. Kam buvo atiduotas šis sezonas? Įsivardinu dviem žodžiais: nuovargis ir patirtis.
Nuovargis pasivyjo jau į sezono pabaigą, kai pradėjo birėti kanopos ir plento kilometrai bandant grįžti tapo skausmingais. Nepateisinau Ultros vardo šį sezoną, bet tam buvo savos priežastys. Nepaisant to, turiu sąskaitoje 3 plento ir 4 miško/kalnų maratonus. 7 per metus, tai beveik po vieną kas du mėnesius. Frankfurto maratonas įveiktas nebėgiojant dvi savaites prieš jo startą. Rezultatas šneka už save. Gal pikta, liūdna ir gaila, tačiau tikrai padariau tiek kiek galėjau.
Save paspaudęs dėl visko nusprendžiau baigti eikvoti energiją ir pasukti kiek pozityvesne linkme. Nuėjęs į lengvosios atletikos stadioną gimtąjame mieste - sukabinau šių metų medalius ant turėklo ir žiūrėdamas į juos padėkojau sau.
Po šių metų išmokau dar daugiau. Supratau, ką reiškia pora kilometrų sukilimo ir kaip tai keičia distancijos sampratą. Pamačiau tikrus kalnus iš arti, toli, šalia jų ir nuo viršūnių. Trasoje kritau, pasiklydau, susižalojau, nusiėmiau, nestartavau, valgiau, gėriau redbull'i ir pačią skaniausią kavą. Mečiau valgyt mėsą, grįžau prie kūno studijų ir CrossFit'o, kad sustiprinčiau kūną. Trumpai, gavau labai daug patirties ir pamokų.
Ir visgi jų daug. Daug įspūdžių, dar daugiau nuovargio. Ilgos kelionės varžybinių bėgimų link, nuolatinis sukilimo rinkimas ruošiantis varžyboms ir savęs mindymas privedė prie labai didelio noro nebebėgti. Dar daugiau, ne tik nebebėgti, bet ir nebebendrauti su kompanija, su kuria susibėgau per bėgimus. Jų daug, jie geri, jie stiprūs. Turėjau noro juos vytis. Liko daug nuovargio ir mintis keistis ir keisti. Kas toliau? Pailsėsiu. Pasižaisiu su strategijomis, apie kurias nekalba treneriai, panagrinėsiu trasas, kurių nėra žemėlapiuose, grįšiu į Ultra nuotykius. I am not done, I am recovering.
Planuose 2015 su jau iš pirmo žvilgsnio ne mažiau ambicingais planais.
Ačiū, kad buvai kartu visus 2014-uosius. Dalinsiuos ir toliau. O kol kas linkiu nepavargti tiek, kad nebeišeina pailsėti. Ir nepamiršk, jei Muhamedas neina pas kalną, tai gal į tą kalną visai neverta bėgti :)
No comments:
Post a Comment