EnduranceLife CTS - Sussex 2015. Race review

This was the first time I've tried any of the EnduranceLife organized events. I didn't know what to expect as I was told that the track marking in UK is usually weak and the CTS events have poor tracks. 

Well guess what? All of this was wrong.

II: Jei Muhamedas neinas pas kalną, tai gal neverta į tą kalną bėgti?Fatigue and Wisdom

Ir visgi jų daug. Daug stebėtojų, daug sekančių, daug pavydinčių, daug medalių, daug minčių. Kiekvienas žingsnis atveria naują kelią, kiekvienas nueitas kelias kelia naujų klausimų. Pažiūrėjęs atgal vis mąstau apie ką gi manieji 2014-ieji? Profai lengvai atsako į klausimą, kam buvo skirtas jų sezonas. Mėgėjai dažnai nešiojasi šį klausimą, tačiau lengvai į jį atsakyti nelabai gali. Viena iš priežasčių, tai polinkis užsiiminėti veikla, kuri tiesiog patinka ir nebūtinai turi duoti rezultatų. Nepaisant to, sportinio i tereso vedamas dažnai linkstu stebėti progresą ar, pastarajam neatsiradus, regresą ir jį supančius niuansus.

I: Lengva nebus. The devil is hiding in the detail

-Sustok! - šūkteli balsas.

Po kelių žingsnių sustoju. Šnopuodamas garais, kaip ką tik pabudęs slibinas, uždengiu savo matomumo lauką. Lauke vėsu. Rytinė vėsa dar gaubia stadiono taką ir ant rasa nulietos dangos matosi bėgimo batelių žymės.

-Ką čia veiki? - išgirstu klausimą. 

Kiek atgaudamas kvapą vis bandau įžvelgti miglotą siluaetą. Ar dėl deguonies trūkumo, ar dėl ankstyvo paros meto akys kiek nefokusuoja. 

-Bėgu atkarpas - atsakau.

Nesitikiu kito klausimo ir bandau pradėti judėti, nes negaliu sustoti. Taip liepia programa. 

-Ir ar toli nubėgsi? - vėl išgirstu.

Transformacija. The man in the mirror is me...

Kaip dabar pamenu motyvacinį video atrastą Youtube Rise and Shine. Skirtas jis Nike reklamai. Ir nors ir nelabai man patinka tas brand'as, vistiek jį žiūrėdavau su dideliu dėmesiu ir pavydu. Kiekvieną minutę norėjau būti kaip tie, kurie keliasi 6:00am. ir vyksta į stadioną pabėgioti. Tie, kurie apsikarstę Salomon apranga ir demonstruoja Suunto laikrodžius... 

Pamenu, kad savęs keletą rytų klausiau, kodėl mes norim būti ne tokie, kokie esam. Blondinė pasižiūrėjus į veidrodį norės pamatyti briunetę, pliktelėjęs vyriškis norės pamatyti vešlius tamsius plaukus turintį jaunuolį, mažos kompleksijos jauniklis norės išvysti puikiai sudėtą sportininką ir t.t. Noras persekioja visus ir nuolat esam nepatenkinti tuo, ką matom veidrodyje. 

Gediminas Grinius. Golden

Žinia dar gyva ir alsuojanti. Ką tik įvykusiose North Face Lavaredo Ultra Tral varžybose Gediminas Grinius užėmė trečią vietą! Kas čia per bėgimas ir kas čia per Gediminas? Na, jei klausi šių klausimų, tai toliau neskaityk šio įrašo. Nors, priešingai, gal galų gale paskaityk ir atrask tai, kad vyksta visai šalia ir prilygsta antžmogių sportui. 

Tai kodėl mes tai darom? Dead man walking...

Dažniausiai veiksmų seka bus tokia. Pirmadienis. Tu ateini į ofisą nešamas kiek kreivokos eisenos ir laikysenos, nes keletas raumenų yra užkalti arba pertempti. Apžvelgi kolegas vis tikrindamas ar čia niekas nepasikeitė ir bandai greitai nukreipti žvilgsnį, kad pajuodę nuo dehidratacijos paakiai negąsdintų  aplinkinių. Mažais žingsniais pasieki savo darbo vietą ir kiek aikčiodamas sukrenti į kėdę. Turbūt vėluoji kelias minutes į darbą, nes kūnas dar labai prašėsi atsistatomojo miego. Tavęs laukiantis kolega, suktelėjęs galvą ir pasisveikinęs, paklausia: 'na, ir kaip sekės?'. Tu, net nedvejodamas atsakai: 'buvo fun! Kitais metais varau vėl!'.

It's full of stars! Ant akmens šiąnakt dėsime galvas

O va šįkart apie Zugspitz Ultratrail aš nerašysiu. Dauguma ten buvot, nukovėt žvėrį ir žinot apie ką visas reikalas. Nežinančius dar pasieks žinia tuoj pasklisianti Lietuvos lygumose. 

Šįkart aš apie Lietuvos elitą, grietinėlę, žvaigždes. Šįkart aš apie: Joną Žakaitį, Vaidą Žlabį, Dovilę Noreikę, Marių Noreiką, Dainių Liutkų. Kas čia tokie? Aaaa... Apie juos nei rašo, nei šneka, nei telikas rodo. Tiesa. Bet tiesa, nėra niekada viena. Šią tiesą reiktų papildyti keliais faktais. Jonas su Vaidu įveikė Ultratrail, o visi kiti Supertrail distancijas.  Prie to reiktų pridėti, kad mūsų šimtukai padarė tai su šypsena, nors ir per sukastus dantis, o 60-tukai su nuotykiais. Na, gerai, nubėgo ir? O čia kita istorijos dalis. Trasą aš bandžiau ir ji mane palaužė dar 40-am kilometre. Tai, ką jie atliko prilygsta 180km plento, jei imta 100km distancija arba 100km plento, jei imta 60-ies distancija. Na, gerai, čia daug bėgo, tai tipo maratoną, ar kaip jūs ten vadinat? Ne. Maratona jei ir bėgo, tai mažiausią distanciją pasirinkę, bet ir jų pastangos prilygsta 50km plento. Žmonės, kuriuos aš išvardinau išgyveno nuotykį, kur reikėjo kovoti su laiku, už gyvybę, prieš saulę ir dehidrataciją ar net  pralenkti kalnų ožius. Kuo tai įspūdinga?

Kalnų Ožys. Chojnik Maraton. Poland 2014

02:11 LT laiku. Pajudam nuo Mandarino. Ekipaže: Artūras, Renata, Sigita, Paulius ir aš. 

Miegojau 30 min pagaminęs maistą. Savijauta truputi priplota. Vairuoja Artūras. Prisimenam istorijas apie Lenkijos pasieniečius. Imsim kelią per Lazdijus, nes ten nėra 'baltų dėžučių' (furų). 

Paulius užsimena, kad laukia sunkioji kelionės dalis. Vėliau reiks tik prabėgti. Pasitikrinau koks visų planas - sutariam, kad visi nori išlipti iš 7val. Aptariam, kad Gediminas dalyvaus su mumis ir turėtų vis labiau imtis Lenkijos, nes ką tik tapo Lenkijos Inov8 komandos nariu. Pasižiūriu i šalikelės ženklus - kažkiek išbliurę. Jaučiasi nuovargio po ankstyvo ryto ir ilgos darbo dienos. Priešakyje 15 val kelionės iki numerio atsiemimo.

Ir kas per velns tas treilas yr? Every run you make

Žvėris nusižiovauja, nusiražo ir nubunda.. (cituojant G&G Sindkato dainą 'Degantis sniegas')

Bėga ketvirti metai plento. Subėgta keletas varžybų ir laimėta ne viena dvikova prieš save. Atrastos patirtys, sulaužytos krūvos taisyklių bandant perlipti ribas ir išbandyti, ką visgi gali turimas kūnas. Surinktos traumos nuo adaptacijos ar klaidų ir jau dalinama patirtis, kaip ir ką gydyti. 

Lyg ir būtų pats laikas pradėti dirbti rezultatui ir siekti tos maratoninės 3:00:00 kartelės laužymo, kuri mėgėjams kaip išganymas ir atpildas už tūkstančius kilometrų susuktų treniruotėse. Susukta ir mano kojomis jau apie 5000km plento takeliais. Gal būčiau judėjęs ir toliau, bet įveikus 100km distanciją plentu, širdis pradėjo ieškoti kažko kito, kažko neatrasto ir naujo. Kaip visada laiku ir vietoj pasitaikė Andrius Ramonas, kuri pasiūlė: 'Žinai, tau reikia i kalnus!'. Ir kaip visada aš pasirašiau tam nuotykiui, ar, tiksliau, nuotykio galimybei. Dar nesuprasdamas, kas tai tokio pradėjau ruoštis. Tik kam? Kaip? LT mes gi neturim kalnų. Pasiklausinėjęs supratau, kad reikia daryti tai, ko būčiau vengęs prieš kelis metus, kaip lietus dykumos. Reikės imtis trailo.

Ne Kitoks.We live united or we die divided

Pasilik čia, nes mes grįšim pasiimti... Pasilik.. Pasilik žmogumi.

Kelias visiems vienodas. Prisimenu tai, nesvarbu kokią distanciją imčiau mėgautis. Po truputį viskas tampa vis lengviau, greičiau, įdomiau. Po truputį paleidžiu mintis į tolį ir bėgu su visais visur apie viską ir jau vos ne visada. Dalindamiesi distanciją, kokia ji bebūtų, mokomės suprasti, pajusti, pasidalinti tempu, kvėpavimu ir kartais bendra kančia. Ne kartą trasoje esu girdėjęs: 'Mane ištraukė', 'Nebūčiau taip pavaręs, jei ne bėgikas X', 'Ačiū, kad leidai pasilaikyt iki galo' ir pan. Tokiais momentais suprantu, kad savo individualų bėgimą mes paverčiame socialiu, vertingu, pamokančiu. Stebiu trasoje vis vykstančias dalybas. Net kai vienas bando lenkti kitą viskas labai paprasta - lenkiantis be lenkiamojo nesugebėtų lenkti... nebūtų ką. Kas laimėjo?