Žvėris nusižiovauja, nusiražo ir nubunda.. (cituojant G&G Sindkato dainą 'Degantis sniegas')
Bėga ketvirti metai plento. Subėgta keletas varžybų ir laimėta ne viena dvikova prieš save. Atrastos patirtys, sulaužytos krūvos taisyklių bandant perlipti ribas ir išbandyti, ką visgi gali turimas kūnas. Surinktos traumos nuo adaptacijos ar klaidų ir jau dalinama patirtis, kaip ir ką gydyti.
Lyg ir būtų pats laikas pradėti dirbti rezultatui ir siekti tos maratoninės 3:00:00 kartelės laužymo, kuri mėgėjams kaip išganymas ir atpildas už tūkstančius kilometrų susuktų treniruotėse. Susukta ir mano kojomis jau apie 5000km plento takeliais. Gal būčiau judėjęs ir toliau, bet įveikus 100km distanciją plentu, širdis pradėjo ieškoti kažko kito, kažko neatrasto ir naujo. Kaip visada laiku ir vietoj pasitaikė Andrius Ramonas, kuri pasiūlė: 'Žinai, tau reikia i kalnus!'. Ir kaip visada aš pasirašiau tam nuotykiui, ar, tiksliau, nuotykio galimybei. Dar nesuprasdamas, kas tai tokio pradėjau ruoštis. Tik kam? Kaip? LT mes gi neturim kalnų. Pasiklausinėjęs supratau, kad reikia daryti tai, ko būčiau vengęs prieš kelis metus, kaip lietus dykumos. Reikės imtis trailo.
Tai kas per velns tas trailas yr? Dabar jau po truputį galiu atsakyti į šį klausimą. Tai tai, kas sutepa bėgimo batus, sukelia širdies ritmą iki maksimumo bėgant ar net risnojant nusipenėjusio ofiso darbuotojo žingsneliu. Be to, trailas - tai tai, kas leidžia tau surasti labai daug naujo dėl to, kad pasiklydai. Pirmasis mano treneris, Adolfas Mackonis, šią dieną jau vadina mane nublūdusiu, nes jungiuosi į treniruotes Sapieginėje su 'LTU Trail Running people' komanda. Pamenu, kai prieš kelis metus, pirmosiomis treniruotėmis jis nesuprasdavo, kodėl negaliu bėgti per balas, ar, kodėl prabėgus per balas skundžiuosi, kad mano bėgimo batai nebebus tokie blizgūs ir nauji. Tai štai - viskas apsiverčia. Po truputį atrasdamas trailą elgiuosi taip kvailai, kad gautas iš to džiaugsmas žmonėms net nesuprantamas. Žmona tik nuolat užsimina, kad man grįžus iš miško, purvinam kaip žvėriui, kuris lėkė per bruzgynus braižydamas kojas ir snukį į šakas - laimingumas veide neprilygsta jokiam kitam. Kas tai? Galite vadinti laisve.
Tikiu, kad trailas labiausiai išlaisvina bėgiką. Neveltui trailas lietuviškai vadinamas 'bekelės bėgimu'. Mes bėgam ten, kur nėra kelio. Jį pasidarom. Kartais buna taip ekstremalu, kad pagalvoju, ar miško 'kelio', kuriuo bėgu tik nesusikūriau galvoje, nes realybėje žmogus neitų ten kur aš ką tik prabėgau, ką jau kalbėti apie tai, kad kažkas ten išvis sugalvoja bėgti. Pridėkime dar tai, kad visąlaik turi stebėti, kur esi, kur dedama koja ir kas iš kliučių dar tyko priekyje.
Koks jausmas tai darant? Esi labai arti gamtos, arti savojo vidinio gyvulio. Kuo daugiau tai darai, tuo labiau tai įtraukia. Pagavus kelis zuikius ir prasikirtus blakstienas į šakas, apsilaižai žaizdas ir leki tolyn kaip kad kas nuolat tave vytųsi. ir kas dar? O gi vis nori dar... Ir dar... Ir su bet kuo ir bet kur. Kiekvienaa išbėgimas trailu gręsia nuotykiu ir tave tai traukia. Nežinau, ar tai nuovargis nuo nuzulinto Vingio parko, ar tai kitoks kojų nuovargis, kai bėgi miško danga ir jauti tik perdegintus raumenis, bet jokių skausmų, ar tai besikeičiantys medžiai, upeliai, kalneliai - bet tai velka. Traukia kaip muses į mišką ir kuo toliau, tuo mūsų tokių vis daugiau. Nušokam nuo plento ir neriam į miškus. Išvada? Jos nėra. O gal išsireikšiu kitaip. Kiekvienas turi savo viduje žvėrį. Vieni toleruoja plento nuobodulį ir skausmus, kiti išlenda iš pelkių ištapšnotom kojom ir nenusiėmę bėgimo batų šoką į upelį jų nusiplauti. Rekomenduoju tik vieną. Imk ir išbandyk kokį kartą prasibėgti ten, kur kelio nėra. Galima ir anksti ryte, kai viskas bunda.
Kai žvėris nusižiovauja, nusiražo ir nubunda....
No comments:
Post a Comment