Sunday 22 June 2014

Tai kodėl mes tai darom? Dead man walking...



Dažniausiai veiksmų seka bus tokia. Pirmadienis. Tu ateini į ofisą nešamas kiek kreivokos eisenos ir laikysenos, nes keletas raumenų yra užkalti arba pertempti. Apžvelgi kolegas vis tikrindamas ar čia niekas nepasikeitė ir bandai greitai nukreipti žvilgsnį, kad pajuodę nuo dehidratacijos paakiai negąsdintų  aplinkinių. Mažais žingsniais pasieki savo darbo vietą ir kiek aikčiodamas sukrenti į kėdę. Turbūt vėluoji kelias minutes į darbą, nes kūnas dar labai prašėsi atsistatomojo miego. Tavęs laukiantis kolega, suktelėjęs galvą ir pasisveikinęs, paklausia: 'na, ir kaip sekės?'. Tu, net nedvejodamas atsakai: 'buvo fun! Kitais metais varau vėl!'.

Mintimis tu dar ten - kalnuose, 100-o km bėgime, 24val. dviračių varžybose, ištvermės nuotykyje. Kad ir ką bebūtum daręs šį savaitgalį, jau nori grįžti ten, kur skaudą kūną, kur sukilęs spaudimas, kur tavo likimo broliai šalia tavęs remiasi lazdomis kopdami, galanda stipinus į trasą ar sėdi kartu maitinėlėse ir nieko nekalbėdami supranta tave labiau nei bet kas kitasšiuo metu. Skauda, sunku, daug krūvio, didelės pastangos, jokių prizinių vietų, milžiniškos išlaidos, sunkiai nupasakojama patirtis ir vis labiau kasdienišką gyvenimą menkinantis nuotykis. Nevardinsių visų nesėkmių, traumų, blogos patirties... Ir kaip sekėsi? Buvo fun! 



Tai kodėl mes tai darome?
Šį klausimą girdėjau tiek kartų, kad jis tampa jau tik fonu nuobodžiame gatvių ir cemento pasaulyje. Visąlaik vis sunkiau į jį atsakyti. O gal tiesiog pabodo bandyti aiškinti, tai, kas sunkiai paaiškinama. 
Šių dienų vyras nebemedžioja išgyvenimui, nebėga nuo meškos bandydamas išnešti sveiką kailį, nelekia į miškus be žemėlapio ir nepatiria adrenalino, kuris išsiskiria suvokus, kad nežinai kur randies, o saulė leisis va už kelių minučių. Dar daugiau, 90 proc. (Skaičius iš galvos) ofiso žiūrkių išvežus į gamtą užrištomis akimis ir palikus, jau po kelių dienų važiuotum rinkti sušalusių, nusiverkusių ir apsikakojusių...
Net nepastebime, kokie mes pasidarėme trapūs ir priklausomi. Pamiršome, kad esame biomechaninė mašina, kuri gali labai daug, jei nesėdi prie kompo, o pabando panaudoti savo kūną pastudijuoti, kas jis toks ir ką jis gali. Ir čia ne šūkis: atgal į gamtą! Jokiu būdu ne. Nenuklystant nuo pradinio klausimo 'kodėl mes tai darome?' norėčiau tik paliesti tai, kad atgal į gamtą mes dabar grįžtame apsikarstę įmantria technika ir krūva įvairiausios dangos, kuri saugo labiau nei koks kailis. Tai negelbėja nuo raumenų skausmo ar slystelėjimo ant akmenų, bet leidžia vis labiau grįžti į savaitgalio nuotyki, pasijausti stipresniu ir išbandyti tai, ko dar nebandei. Dar daugiau, savaitgalio nuotykiautojai neapsistoja ties vienu žingsniu ir jo kartojimu. Jei šį savaitgalį aš kalnuose bėgau 60km, tai kitą tu mane sutiksi bėgant jau 80km. Riba stumiama tiek kūne, tiek smegenyse. Kartais, kai prisėdu maitinėlėse pagalvoju: 'blemba, kaip man sunku ir dar tiek pat liko įveikti...' Mintis buna pamiršta kiekvieną kartą kirtus finišo liniją. Pasėdėjus valandėlę ir atsigėrus bei kažko užkandus galva vėl pradeda planuoti tolimesnį nuotykį. 

Tai kodėl mes tai darome?
Ilgokai apie tai galvojau, bet kiekvieną kartą grįžtu prie 'Fight Club' filmo ir vienos iš ten dėstomų minčių. Ofisinė žiūrkė, kuri atrodo turi viską: gražią šeima, gera algą, prabangią mašiną, stogą virš galvos ir socialinį stabilumą - pasiekia tašką, kai belieka arba šokti pro langą arba užsimesti šortus ir išbėgti į nuotykį be krypties, aiškios trukmės ir be žinomo rezultato. Galų gale, kai toks avantiuristas bus surastas pasiklydęs miškuose ir išgelbėtas tik technologijų dėka, agsigavęs jis ištars 'noriu dar, buvo fun!' Vadinkite tai išsivalymo ritualu, žingsniu už komforto zonos ribos ar tiesiog spyriu sau į šikną. Kaip tai įvardintume, vistiek aišku vieną - po tokios avantiūros ofiso žiūrkė jau nebegalės ramiai nusėdėti savo darbo vietoje laukdama sūrio...
Žingsnis po žingsnio, jis supras, kad pirmąkart įveikti 10km bėgimo parodė, kad iki šiol jis nenaudojo savo raumenų ir tik marinavo savo kūną. Kadangi ofiso žiūrkė nėra kvailas, jis peržiūrės savo klaidas ir pradės ruoštis kitam savo nuotykiui, tik šįkart rimčiau ir skirdamas visą įmanomą laiką. Bėda viena, kad šįkart jis ruošis jau ne 10, o 100km bėgimui. Ir kai pastarasis jį sulaužys, žiūrkė atsikels ir dar daugiau jėgų atiduos, kad jau galėtų imti 1000km bėgimo. Kur tai baigsis? Šio klausimo niekada nekeliu. Visi žiūrkės pavargsta, traumuojasi, ilsisi ir vėl grįžta prie nuotykio. Tokia jau tos nutrūkusios žiurkės dalia. Kiekvieną kartą vos suletėjus žiūrkė pajaučia, kaip ji vėl nusėda ofise ir pradeda marinuotis. Sėlinanti mirtis. Ofisas pilnas lėtos sėlinančios mirties. Ją galima užuosti tvyrančia ore kiekvieną kartą, kai grįžti iš nuotykio ir kol vėl neužliūliuoja ofisinė ramybė...
Bet ramybę žiūrkė turėjo per ilgai ir pajuto, kaip treniruodamasi ji gali tapti nesulaikomu kalnų ožiu ir kaip ji tampa pranašesnė, pajėgesnė ir nesustabdoma. Neveltui sakoma, kad nubėgę Maratoną, atranda pasitikėjimą savimi ir kasdieniniame gyvenime ir jame mato vis mažiau iššūkių. 
Stiprėjantys raumenys, krūva jau niekur nebetelpančių 'finisher' medalių, vis ilgėjančios distancijos po truputi naikina ribas iki begalybės. Net išoriškai ofisinė žiūrkė pradeda panašėti į neatpažįstamą žvėrį, su trumpu įdegusiu kailiu, akmenų nugkudintu veidu ir ramybe akyse. Su ramybe traniruota žiūrkė pradeda žiūrėti ir į gyvenimą, jo smulkmenas. Viskas, kas padengta asfaltu ir stiklu jos nebetraukia. Ji nebesupranta, kodėl iššūkiu laikoma užduotis, kuri susideda iš elektroninio laiško sukūrimo ar sėdėjimo ant kėdės 8val. per dieną. Treniruotoji žiūrkė to nelaiko nuobodžiu dalyku, nes jis generuoja pajamas naudojamas tapti kalnų ožiu, tačiau treniruotos žiūrkės paradigmoje, tai jau ne iššūkis, o tik reikalinga sąlyga tam, kad galima būtų įveikinėti tikrąjį iššūkį.
Žingsnelis po žingsnelio žiūrkė supranta, kaip gali tobulėti ir kad iki tol ją laikė suvaržytą keistų socialinių normų karkasas, bei tušti įsipareigojimai. Supranta ir kad staiga užsidegus ofisui, netreniruotos žiūrkės neturėtų jėgų net užbėgti laiptais, ką jau kalbėti apie gretima esančių žiūrkių išnešimą į saugią zoną... Sėlinančios mirties kalėjimas tapęs labai patrauklus ir net ler daug patogus, kad jo būtų atsisakoma ir savo noru žengiama iššūkio link. Taip, nei vienas jų nešoks pro ofiso langą, bet diena iš dienos vis apsvarsto tą mintį.



Žingsnelis po žingsnelio sulipame visi į liftą. Mane nužiūri kolegos. Girdžiu kelis klausimus apie tai, kur aš šį savaitgali bėgau ir ar įveikiau kokius kalnus. Keli žvilgsniai su pavydu palydi mano įdegusį treniruotą kūną ir nubrozdintas rankas, kai iš lėto palieku liftą. 'Savaitgalį jis išgyveno nuotykį, savo svajonę, kažką naujo'. 'Jis metalinis, mašina, jo kūnas antžmogiškas, o valia geležinė'. 'Jis AlfaOžys pakeliantis neįsivaizduojamus krūvius ir su šypsena šnekantis apie tai'. 'Jis nupezęs ir savaitgalį išnaudojantis nesąmonėm, o ne gėrimui su draugeliais ant sofkutės'... Fonas, kuris nuolat supa treniruotus žiūrkes (jau turbūt pavirtusius rimtakiaušiais ožiais) yra žinomas ir didelę dalį jo priimu, kaip komplimentą. Kaip atskaitos tašką, kad aš atsistojau nuo stalo ir išbandžiau, kiek galiu pakelti, kur galiu nubėgti, ką galiu įveikti. Užkūriau transformacijos mechanizmą, kurio nebegalima sustabdyti. Nors vis grįžtu prie klausimo.

Tai kodėl mes tai darome?
Kad būtume stipresni, pranašesni, kitokie, tobulesni, įdomesni... Net sunku įvardinti. Tiksliai žinau tik viena. Mes darome tai tam, kad nemirtume. (Šioje vietoje sąvoka 'mirtis' kiekvienam žymi savo). Tiesa, mintis ne ta, kad mes aukštenė klasė. Mes kiti. Ir aš neskatinu užsiiminėti, tuo, ką mes darom, nes tai oi kaip nelengva. Bet jei, jau pasieksi ribą, kai mintis tuoj nužudys, prisijunk. Pažadu - eisim kartu ir  neklausim, kodėl tai darai.



2 comments:

  1. Super :) Smagu jaustis, kad aš ne vienas o mūsų daug ir mes jėga :D

    ReplyDelete
  2. Pritariu pritariu paskutinei pastraipai ;)

    ReplyDelete