I: Lengva nebus. The devil is hiding in the detail

-Sustok! - šūkteli balsas.

Po kelių žingsnių sustoju. Šnopuodamas garais, kaip ką tik pabudęs slibinas, uždengiu savo matomumo lauką. Lauke vėsu. Rytinė vėsa dar gaubia stadiono taką ir ant rasa nulietos dangos matosi bėgimo batelių žymės.

-Ką čia veiki? - išgirstu klausimą. 

Kiek atgaudamas kvapą vis bandau įžvelgti miglotą siluaetą. Ar dėl deguonies trūkumo, ar dėl ankstyvo paros meto akys kiek nefokusuoja. 

-Bėgu atkarpas - atsakau.

Nesitikiu kito klausimo ir bandau pradėti judėti, nes negaliu sustoti. Taip liepia programa. 

-Ir ar toli nubėgsi? - vėl išgirstu.

Sustoju.

- Nežinau, - atsakau. - Treniruotė neskirta nubėgti kažkur.

- O kam ji skirta? - kiek pašaipiai klausia žmogysta.

- Na, didinti greitį ir gerinti techniką. Juk čia atkarpų treniruotė - kiek nusistebėjęs atsakau.

Įdomu, kaip kažkas atsitrenkė į stadioną 6:00 val. ryto ir bando palaikyti pokalbį. Apsisuku ir bandau judėti balso link. Treniruotė jau vistiek sugadinta, nes teko ilsėtis ilgiau nei nurodyta programoje. Judu silueto link ir nesuprantu, kodel jis vis neprieinamas. Lyg judėčiau prie artimos ateities...

- O ką tu čia veiki? Gal reikia užleisti taką? - bandau pasiaiškinti.

- Ne, dėkui. Atėjau pažiūrėti į taką. – mįslingai atsako jis.

- O tai ko taip anksti keltis ir eit žiūrėt į taką? Tau gal kokia treniruotė šiandien? - kiek patylėjęs užklausiu.

- Ne. Atėjau su šypsena pažiūrėti į tavo taką. Jis dar tik prasideda ir eis toli. - tarsteli žmogysta.

- Na, takas ne mano. Čia kiekvienas gali bėgti. Juk jis sukurtas žmonėm sportuoti. O ką tu turi omeny sakydamas, kad jis tik prasideda? Manasis takas? Aš jau nubėgau keletą tūkstančių kilometrų ir pasidariau kelis asmeninius rekordus. Žinau, ką reikia treniruotis ir kaip laimėti. Žinau ir ko trūksta iki to. - kažkodėl pradedu save teisinti.

- Ir kas bus kai visą tai sutaisysi ir bėgsi, kaip bėga greičiausi? - nenusileidžia nepažįstamasis.

- Na, laimėsiu. Taigi toks viso to tikslas... bėgti greičiausiai, kad laimėtum. O iki to laikytis programos, kuri paruoš - kiek pasimetęs atsakau.

- Ir tada? Na, kai jau turėsi stiprų kūną, visus medalius ir podiumas nebebus svetimas. Kas tada? - kiek ironiškai klausia balsas.

- Nežinau. Negalvojau. Kol kas yra ką veikti. Treniruojuos, kad stiprėčiau, kad gerėtų bėgimo technika, kad aplenkčiau save, o svarbiausia kitus. Kai jau būsiu greičiausias, tai nebus daugiau ką veikti. Tiesiog būsiu greičiausias. 

Pastebiu, kaip pokalbio metu sklaidosi ryto migla. Prieš mane stovi raumeningas ir tikrai raumeningas kojas turintis asmuo. Kiek nugarintos saulės ir pabraižytos krūmokšnių. Pavydėtina. Bandau įžvelgti daugiau, bet jis kaip ateinanti diena, dar nesuprantamas ir nežinomas.

- Ir sustosi? - toliau tęsia jis.

- Na, taip.. turbūt. Būsiu geriausias, tai kur daugiau? Kam man daugiau treniruotis? - nusistebiu.

- Ar teisingai suprantu, kad tavo takas, kuriuo dabar bėgi laikui bėgant veda į sustojimą? - sukteli pokalbį jis.

- Ne! Na, taip, bet ne - pasimetu. - Na, jis apie tobulėjimą, tai negali būti apie sustojimą. 

- Tiesa. Bet gal tokiu atveju tavo tobulėjimą sulaikys išansktinė užsibrėžta riba? - išgirstu klausimą.

Pakilusi saulė pradeda garinti drėgmę ir džiovinti rasoje išvedžiotas pėdas. 

Iš šono tubūt atrodau keistai, nes jei kas paklaustų ar tai kas vyskta yra tikra, negalėčiau atsakyti. Ir kodėl aš niekaip negaliu įžvelgti to žmogystos, kurio raumeningas kūnas vis ryškėja ir lenda iš šešėlio, veido...

- Aš ribos sau nebrėžiu. Mano programa paruošia mane maratonui per šešis mėnesius, nes kitaip būtų viskas per greit. Distanciją aš didinu kas 10% per saivaitę ir ne daugiau, nes taip rašo knygose. Treneris kol kas patenkintas mano nuolatiniu tobulėjimu ir laikymusi treniruočių rėžimo. Įveikiau jau tūkstančius kilometrų treniruotėse ir turėjau daug sėkmingų startų. - pasipiktinu.

- O žinai, kad bėgant kalno viršūne gali įnerti į debesį? - staiga paklausia jis.

- Kas? Kokį debesį? Mes šnekam apie treniruotes. Mano atveju, stadione matau tik rytinę miglą, o debesys aukštai. Ir išvis, ar galima bėgti kalnuose? Kas nors ten bėga? - pradedu pamesti mintį.

- O gal ta migla ne tik rytinė? Gal ji nelabai tikra? Ir gal tie debesys ne taip jau aukštai, jei jų nelaikysi aukštai esančiais? - kiek metaforiškai sudėlioja žmogysta.

Patylim. Jaučiu, kad pokalbis nebus apie tempą ar bėgimo techniką. Šitas žmogysta čia ne bėgt atėjo.

- Kokie debesys ant žemės? Ir kokia migla ant akių? - aiškinuos toliau.

- Kaip jauties šiuo metu? - staiga paklausia jis.

- Gerai. Na, negerai, nes treniruotė sugadinta. Bet šiaip gerai, nes gerai jaučiuosi. - kiek pasimetęs atsakau.

- O ar tai, kad sugadinai treniruotę, nepagerins tavo dienos? Būsi labiau pailsėjęs ir grįši į trasą su daugiau jėgų. Galėsi bėgti su didesne šypsena ir mažiau traumų. Kaip manai? - ir net nesustojęs jis paklausė, - o programoje šiandien rašo, kad reikia praleisti treniruotę?

- Šiandien programoje nėra poilsio dienos. Poilsis turėjo būti ryt. Nežinau, kaip jausiuos ir kas bus, bet treniruotė sugadinta. Reikės turbūt atidirbti kitą dieną... - kiek susierzinęs atsakau.

- O gal šiandien į kalnus? Debesų pasižiūrėti? - netikėtai klausia žmogysta.

Pokalbis darosi kiek padrikas, bet bandau suprasti kur link viskas sukasi.

- Kaip tai į kalnus? O kas ten? Ten varžybos? - jau gerokai pasimetęs klausiu aš.

- Ne. Ten alternatyva. Pamenu, kai to paties klausiau savęs. Tik gyvenimas nėra paremtas startais. Gyvenimas juda į priekį, norėsi to ar ne. Dar daugiau, jis neturi taisyklių ir rėmų. Ribas užsidedam patys ir jų laikomės kol reikia. Kaip antai, kai pradedam mokytis vaikščioti, tai nelekiam šimto kilometrų, nes reikia, kad sustiprėtų kūnas. Tačiau, kai sustiprėjam kūne ir pradedam judėti užtikrintai, tuomet stumiam ribą, kol ji išlėsta. Mintys turi stiprią galią ir jei joms leisti tave versti manyti, kad negalima nubėgti sakykim dviejų maratonų per savaitę, tai to ir nebus. Bet jei busi tas, kuris ribas laužo, tai tau atsivers beribis galimybių vandenynas. Tai ar nori į kalnus? Kelionė truks tik kelias minutes... - pabaigė žmogysta.

- Kaip tai į kalnus? Taigi mes stadione... Apie ką čia tu? - jau ne juokais susierzinu.

- O tu patikėk. Pradėk tikėti, kad tai įmanoma. Pradėk tikėti, kad ir tavo varžybų laikas bus toks, kokio norėsi ir kad nubėgsi tu tiek, kiek matysi mintyse.

- Gerai, o jei pasakysiu, 'gerai', tai kas tada? - pabandžiau išprovokuoti.

Nežinau, ar žodžių vedamas ar nuo deguonies pertekliaus patirto treniruotės metu, pajutau, kad  žemė slysta iš po kojų. Stovėjau rodos ant tvirto stadiono pagrindo, kur nugludintas kiekvienas takelis ir kur aš jau puikiai žinau, ką daryti ir kaip. Čia praleidau šimtus valandų ir niekas jau nebestebino. Tik štai pagrindas pradeda judėti...

- Judam - pasakė jis.

Galva pradėjo dar labiau suktis ir pajutau, kaip susmukau stadione ant žolės. Gulėjau ir mačiau, koks gražus dangus, kaip lengva ir laisva ten viršuje. Jaučiau, kaip akys užsimerkia ir viskas rodos pradeda judėti į priekį…

Gegutė sumušė kelias valandas. Kiek jų buvo nežinau, nes pabudau jai kukuojant. Pakėlęs galvą supratau, kad guliu pasirėmęs ant baro. 'Geras sapnas' pagalvojau sau. Akyse tvyrojo migla. Tiesa ne ta pagiringa, nes lyg ir vakar nešventėm. Migla labiau nuo saulės atspindžių, kelių purvinų stiklinių ir šešėlių žaismo. Pakėliau galvą aukščiau. Išties, sėdėjau ant baro kėdės pasirėmęs alkūnėmis į barą. Apsižvalgiau aplink.

Sieninis laikrodis tikrai turėjo gegutę. Mane supo rastinės sienos. Aplink prie stalų pasirėmę sėdėjo žmogystos, panašūs į tą, kurį kažkiek įžiūrėjau stadione. Vieni laikė alaus bokalą, kiti vyno taurę, treti mėgavosi espresso puodeliu. Aplinka atrodė labai laisva ir neįpareigojanti. Saulė nušvietė jų patirties išvagotus veidus ir kelias raukšlių vagas. Aprangos buvo labai įvairios. Vieni jų apsirengę ilgomis aprangomis su 'S' raide, kitų aprangoje galima buvo įžvelgti 'pėdutę'… Man dar nematytos simbolikos persmelkta aplinka buvo kiek intriguojanti. Nugirdau kelis sakinius nuo gretimo stalelio. Akiniuotis kalbino kolegas:

- Gedai, o tu su Andrium imsi Krynica? Aš judėsiu su Renata ir Vaidu. Renata ir aš imsim ką nors trumpesnio. Kokius 66km manau. 

'66km bėgimo?' pagalvojau aš… Juk galima bėgti tik maratoną.. toliau gi žmogus nenubėga. Net treneris tam neruošia. Gal ką susapnavau, nes vis dar nesuprantu kas čia ir kur aš.

- O! Sveikas atvykęs! - išgirdau standioninio 'draugo' balsą.

Jis sėdėjo šalia, bet buvo nusisukęs. Kalbino kažkokią merginą, kuri atrodo niekaip nenustodavo šnekėt ir vis pasakojo apie kreivus horizontus. Jam pasisukus į mane, kiek sumišau. Oi kaip nelengva buvo patikėti tuo, ką pamačiau, bet vaizdas buvo nepaneigiamas. Nugarintu veidu, keliais randais ant kojų ir raumeningom rankom sėdėjau Aš. Tik toks senesnis... toks išmintingesnis. Toks, berods turintis ką papasakot, išklausyt.... 

Kiek sumišau, nes smegenys nepriėmė to, ką mato, bet noras pakalbinti užgožė savijautą.

- Kas tu? - paklausiau nekantraudamas.

- Geras klausimas. Įdomu, kad iki šiol jo taip ir neuždavei. Mes tiek dienų pragyvenam su savim taip ir neuždavę klausimo sau 'kas tu?'. Mus dengia normos, socialiniai susitarimai, civilizacijos atliekos, pačių ar kitų mums užkrautos ribos. Dienos pabaigoje net sunku su savim susišnekėti, nes nebežinom kas esam. O juk tereikia atsakyti į vieną klausimą -  'kas tu?'.  - išbėrė jis. 

- Palauk, bet klausima uždaviau tau, tai kaip čia išeina? - nesupratau aš.

Tuo metu jis atsitojo. Pamačiau mano bėgimo batelius, tik jau nukandžiotus nelygios dangos. Pamačiau ir mano bėgimo marškinėlius tik jau nebeatskalbiamus nuo šakų ir purvo. Pamčiau ir mano šypseną, tik kiek ramesnę, suvilgytą metų ir patirties. Pamačiau save...

- Ką tik klausimą uždavei sau - šyptelėjo jis. - Nuo dabar viskas prasideda.

Pasimečiau. Prieš mane stovintis žmogysta  - tai aš. Tik jau ramesniu balsu, kiek kitokia šukuosena ir, berods, nebekreipiantis dėmesio i normas, nuostatas ar bėgimo marškinėlių švarą.

- Aš nieko nebesuprantu - kažkiek apmitas panikos pasakiau. - Kas prasideda?

- Pradžia. Naujas žingsnis. Naujas tu. Naujas takas. - sudėliojo jis.

- Ir kas dabar? - toliau bandžiau suprasti aš.

- Toliau bus taip, kaip norėsi tu. Atsakyk sau į klausimą, kurį ką tik uždavei. Kas tu? Tik vedamas atsakymo galėsi judėti į priekį. Treniruočių programos nieko vertos, jei jos riboja tavo judėjimą. Ribos nieko vertos, jei jos amžinos ir valdo tave naudodamos baimę, kaip įrankį. Bėgimas nieko vertas jei bėgi ne sau ir ne su savimi. Dar daugiau, jei tai neteikia malonumo o tik iškreipia kančia persmelktą veidą. Tobulėjimas nieko vertas, jei jis turi nejudina. Tik vedamas nuolatinio judėjimo ir bandydamas laužyti ribas, kurios tau uždėtos sugebėsi atrasti kas tu. Netgi varžybinis laikas, tokia žemiška skaičių kombinacija, pagerės tik tada, kai tai nebus riba. Apsikrovus ribomis ir normomis tu nešies naštą, kuri neleis pakilti virš ribų.  - linktelėjo jis ir pasisuko į saulę.

Jis atsistojo ir pamojo ranka tarsi prašydamas sekti iš paskos. Nelabai žinau ar sąmoningai ar ne, bet judėjau jam iš paskos link durų ir vis banžiau suprasti kas čia darosi. Durims atsivėrus pamačiau, kad stovime kalno viršuj. Aplink migla, bet ši migla sudaryta iš debesų. Vėsi drėgmė dengė kūna ir supratau, kodėl saulė nėra deginanti. Mes stovėjom debesyje. Mažas namelis, kuriame įrengtas baras, stovėjo kalno viršūnėje ir aprūpino gėrimais visus užkopusius.

- O kaip dėl ribų? Kaip čia jų atsisakyti? Jeigu aš nebėgu varžybų per tam tikrą laiką, tai dėl to, kad esu per silpnas, o ne dėl to, kad yra kažkokios ribos galvoje. Nieko čia nepadarysi. Tik stiprieji gali tą laiką pasiekti - ginčyjausi aš.

- Ne. Tu nepasieksi to laiko tik dėl to, kad mintyse jo nematai. Tavo mintys nesupranta, kaip atrodo tas finišas, kuriame tu stovi šalia laikmačio, rodančio tavo norimą laiką. Tavo mintys nemato jo ir dėl to tavo veiksmai neduos rezultatų, kad tu pasiektum savo norimą laiką - tęsė jis.

- O prie ko čia galva? Kokios mintys? Aš gi žinau, kad lėčiau bėgu ir niekada nepasivysiu tų, kurie, kaip antai, kalno apačioje dabar lekia ir atrodo jiems niekas nerūpi. Negaliu vien panorėjęs bėgti kaip noriu. Taip nebūna. Istorija parodė, kad taip nebūna. Reikia daug dirbti ir treniruotis po truputį, kad po truputį muštum savo laiką. - papildžiau savo argumentus.

- Gerai. Riba yra. Sutinku. Bet tik fizinė. Kol kas mes neišsiaiškinom, kaip prabėgti kiaurai sieną. Kol kas ne. Tačiau tai tik tokia riba. Aš jos nelaikau riba. Ją įvardinu labiau fiziniu nepatogumu. Dabar atsakyk man, kaip pirmą kartą buvo sumuštas mylios bėgimo rekordas išbėgant iš 4 minučių?  - užklausė jis.

- Na, ten labai paprasta. Treniravosi bėgikas ir sumušė laiką. - kiek nustebęs atsakiau.

- O ar žinai, kad tuo metu niekas netikėjo, kad tai įmanoma? Ar žinai, kad minties nebuvo, kad kas nors šitą padarys? Nebuvo minties! O ką jau kalbėti apie apčiuopiamumą. Tai buvo neįmanoma, kol kažkas neatėjo ir nepadarė to. Nuo ko viskas prasidėjo? Nuo minties. Vieną gražią dieną kažkas turėjo tarti: ‚O kodėl gi ne? Kodėl mes esam kontekste, kur mylios niekas neįveikia greičiau nei per 4 minutes? O gal aš būsiu tas? Ne, palauk. Aš noriu būti tas, kuris įveikia mylia greičiau nei per 4 minutes. Aš matau, kaip aš tai padarau. Aš esu tas, kuris sulaužo riba! O tada visi seks paskui mane...‘

- Ir sekė. Tai tiesa. Niekas netikėjo. O ką tai bendro turi su manim? - tarstelėjau.

- O šiuo metu, tu netiki savimi. Ar tikėjai, kad kalnuose atsidursim per kelias akimirkas? Išbandei. Pavyko. Paleidai save veikti beribiu rėžimu. Mintis nunešė tave į kalnus. Riba? Jos nėra. Tavo kūnui tiesiog reikia išmokti kvėpuoti kitaip, kitaip nei tave moko tie, kurie gyvena ribose. Tiesa, nepamiršk, kad tavo kūnas - tai įrankis. Mes jam galim liepti daryti viską, ko panorėsim. Tikiu, kad kokią dieną jis išaudgns sparnus, bet kol kas mes to patys nesuvokiam. Ką gi mes galim suprasti, kas tikrai suveiktų? Varžybų laikas ar distancija. Sakykim, kad tu nebėgi kažkurios distancijos, nes nesi jai pasiruošęs. Kaip tai žinai? Ne bandymo būdu. Ne. Tau tai parodo treniruočių programa. O jei pabandytum? Nežinia. Niekas nežino, kas bus kai jie pabandys tai, ko nebadę. Kodėl tuomet programa tau liepia to nebandyti? Progamas sudaro tie, kurie saugo nuo nudegimo, nuo per greito perkaitimo ir nuo traumų, kurias patys kažkada patyrė. Programa - tai ne gyvenimo būdas. Programa yra rekomendacija, kaip darbuotis tikslo link. Tikslas gali keistis net darbo metu. Ar paklausei savęs, kodėl atsibudai bare? - pasukęs galvą į kalnų namelio pusę, paklausė jis.

- Man pasirodė kiek keistokai, bet aš šiaip sunkiai suvokiu, kas čia darosi… - atsakiau.

- Šiuo metu kalno apačioje finišuoja UTMB bėgimo dalyviai įveikę 168km bėgimo distanciją. Tie, kurie turi jėgų ir šypsenos, kaip antai Gediminas, užkopia iki baro išgerti kavos. Bare mes atsidūrėm, nes mūsų treniruotė prasideda nuo alaus bokalo, espresso puodelio ar dar ko, kas patinka bėgikui. Kiekvienam savo, o programos neturim, nes nėra universalios programos. Visos jos tik bando tave subendrinti ir padaryti pilka mase. Nėra kelio, kuriuo būtina bėgti. Kelią mes pasidarom patys. Nėra greičio, kuriuo reikia bėgti, nes bėgi taip, kaip tau tinka. Nėra kilometrų, kuriuos būtina nubėgti - bėgsi tiek, kiek norėsi. Visa stadiono disciplina subyra, kai nustoji save riboti. Mes nebebėgam maratono ar nebesiekiam 10km asmeninio rekordo. Mes bėgam miškais, kalnais, bekelėm ir ten, kur mums tinka. Kur įdomu, kur kojos neša.

- O tai bent vienas iš jūsų yra kokį maratoną įveikęs? - netikinčiom akim pažiūrėjau į jį.

- Yra bėgikai, kurie bėga greit ir trumpai. Taip, kaip yra tie, kurie bėga lėtai ir ilgai. Žinai, kas įdomu šitoje grupelėje, kur tu dabar atsidūrei? Čia bėga greit, ilgai ir, kartais atrodo, kad net bet kokia trasa… - šnekėjo jis.

- Aš nebesuprantu. Tai, kam tuomet reikia programos? Kam reikia treniruotis? - vis nenustygau aš.

- Treniruotis reikia. Tie stirpieji, kurie čia susirinko, nebuvo iškart stirpiaisiais. Tokiais ne gimstama, tokiais tampama. Atiduota daug valandų, atiduota daug noro ir jėgų. Tiesa, jie nebeturi programos, kuri juos riboja. Jei šiandien jie bėga 2km greitai, tai ryt jie gali bėgti 50km lėtai. Nėra konkrečios dienos daryti Ilgą treniruotę, nėra ribos, kuri neleistų nubėgti kelių maratonų per savaitę. Yra tik bėgikas ir takas. Netgi širdies klauso ne su širdies matuokliu...

- Ir taip neturint programos jie visą šitą pasiekia? - pasiteirauvau aš.

- Kaip tai bebūtų keista, bet Gedimino nepavysi bėgdamas kalnų Ultros, Andrių su Vaidu matysi tik starte, nes toliau jie paliks tave dulkėse, o Artūras su Renata išvis nenugalima porelė, kurie atrodo nesustoja niekada, kokia bebūtų trasa ar distancija. Jonas bėga su šypsena nepaisant trasos sudėtingumo. Dar yra Dovilė – empatiška bėgikė. Ji įveikia Ultras su šypsena ir beveik be vandens!. Nori išbandyti, kaip tau seksis be programos?

- Na, taip. - kiek suintriguotas atsakiau.

- Tuomet eime. Jie mūsų jau laukia. - šyptelėjo jis. - Lengva nebus.