Transformacija. The man in the mirror is me...

Kaip dabar pamenu motyvacinį video atrastą Youtube Rise and Shine. Skirtas jis Nike reklamai. Ir nors ir nelabai man patinka tas brand'as, vistiek jį žiūrėdavau su dideliu dėmesiu ir pavydu. Kiekvieną minutę norėjau būti kaip tie, kurie keliasi 6:00am. ir vyksta į stadioną pabėgioti. Tie, kurie apsikarstę Salomon apranga ir demonstruoja Suunto laikrodžius... 

Pamenu, kad savęs keletą rytų klausiau, kodėl mes norim būti ne tokie, kokie esam. Blondinė pasižiūrėjus į veidrodį norės pamatyti briunetę, pliktelėjęs vyriškis norės pamatyti vešlius tamsius plaukus turintį jaunuolį, mažos kompleksijos jauniklis norės išvysti puikiai sudėtą sportininką ir t.t. Noras persekioja visus ir nuolat esam nepatenkinti tuo, ką matom veidrodyje. 

Vedamiems noro galimi du sprendimai: 1.paklausyti savęs ir griebtis priemonių, kad tas veidrodyje matomas vaizdas keistųsi; 2. keikti save, kad niekas nesikeičia ir nieko dėl to nedaryti. Kartą savo buvusio trenerio, Dovydo Sankausko, paklausiau, o tas siekimas, kur mes atiduodam savo jėgas, kad būtume stipresni, atletiškesni ir greitesni - kodėl mes tai darom? Transformacija - atsakė jis. 'Visi mes transformuojamės tik vieni į žvėris, kurie miškuose persekioja auką,  kiti į kempines, kurie sėdi ant sofos prieš teliką ir geria alų'. Kaip dabar tai matau, labai svarbu daryti tai gerai. Nesvarbu koks kelias, svarbu, kad jis džiugina ir einamas gera maniera dėliojant kojas. Tiesa man nepatinka nieko nedaryti, kad kažkas įvyktų. Gyvenimas išmokė, kad mūsų sistema saugo idiotus (iki šiol nesuprantu kodėl, nes net jų netekus Kinija garantuotų žmonijos išlikimą), deja, stipriesiems visalaik tenka sunki dalia. Jei nieko nekeisi ir nieko nedarysi, tai laikui bėgant ir tu tapsi daržove. Tai labai nesudėtinga ir sistema tuo pasirūpina. Transformacija šiuo atveju nebus vedama vidinės energijos. Priešingai, ji bus dėliojama už tave net nepajudinus piršto. Svarbu paminėti, kad tai bus daroma gerai, nes mechanizmas praktikuojamas jau šimtus metų. Tinginystė maitina progresą! Kaip? Labai paprasta. Padėk kompiuterį ant pagalvės, jei dabar skaitai šį įrašą ir paimk distancinį pultelį į rankas. Paklauskim savęs, iš kur mano rankose įrenginys leidžiantis valdyti teliką per atstumą? O gi jį išrado tas, kuriam buvo sunku nueiti iki teliko tris metrus ir perjungti kanalą. Tas, kuris norėjo transformacijos, tik kitokios - kito kelio. Mane tinginystė ir ofisinio maisto kultūra nuvedė į viršsvorį ir norą tai spręsti. Rezultatas? Sunki pradžia, bet nepaleistas kartais besikeičiantis tikslas. Numesti kilogramai, sustiprėjęs kūnas, susukti 5000km plento ir apie 1000km miško, kalnų takais. 2013m. Lietuvos 100km plento bėgimo reitinguose 8-as. Nemaža patirtis pažįstant save, savo kūną, galimas ir gautas traumas, pasikeitę mitybos ypatumai. Net pažinta sąvoka 'Sporto turizmas' tapo gyvenimo dalimi ir savaitgaliai leidžiami Europos miestuose bėgant vieną ar kitą bėgimą. 

Pasižiūrėjęs atgal suprantu, kad atiduota šimtai valandų, nervų, kantrybės taurių tam, kas net nėra profesionalus sportas. Tai vis dar veža. Norėčiau paminėti, kad savo pavyzdžiu kažkodėl užkrečiu žmones ir jie stojasi nuo sofkės, išjungia telikus ir eina į trasą. Turbūt mato kad jie kaip aš... Sėdėdami ofise riebalinasi ir transformuojasi į kažką. Gerbiu juos, kad analizuoami pavyzdi jie pabunda ir pradeda judėti. Pradeda nuo 2km bėgimo ir karts nuo karto grįžta pas mane klausdami: 'kaip tu nubėgi tuos šimtus kilometrų, jei aš bandžiau vos kelis ir buvo žiauriai sunku?. Atsakau: 'Sunku ir man, tik kitame lygyje. Niekada nesidaro lengviau, tiesiog su laiku tu tobulėji ir stiprėji.' Po truputį žmonės supranta, kad tris metus valgius bet ką ir gyvenus bet kaip (turbūt tik savo malonumui) nepakeis to per tris dienas. Su aktyvumu ateina poreikis reguliuoti maistą, miego ritmą, socialinius poreikius ir t.t. Gautos traumos pakeliuii dar labiau parodo, kad kūnas silpnas ir reikia po truputį jį stiprinti ir vis toliau žengti rezultato link. Koks jis tas rezultatas? Kiekvienam savo. Vieni nori nubėgti maratoną, nors prieš kelis metus net nesuprato, kam išvis yra bėgama, kiti - imasi 100km distancijų, nes maratono nebe pakanka. Ir taip žingsnis po žingsnio, keldamiesi rytais ir važiuodami į sporto sales, stadionus transformuojasi. Jei pažiūrėtume iš šono, tai net ir ten pamatytume, kaip suglebęs kūnas tampa plienine struktūra ir tai kas buvo sunku pirmą dieną pradėjus, jau net nebekelia klausimų ir yra tik apšilimas. Tai tampa narkotiku. Priklausomybė net tvyro ore, nes pradedama suvokti, kad iki šiol kūno pajėgumų ribos net nebuvo suvoktos, ką jau kalbėti apie jų testavimą...

Priklausomybinis esu ir aš. Dažnai pametu sampratą apie naktinius žygius per kavines, nes anksti rytais reiks būti atsistačiusiam ir pasiruošusiam priimti kokį nors fizinį iššūkį. Keičiantis paradigmai, keičiasi ir vertybių skalė. Jei jie nesupranta, kaip galima lėkti į kalnus ir bandyti įveikti maratoną kalnuose, tai aš nebesuprantu, kaip galima įveikti gėrimo maratoną ir tada maratoniškai atsigavinėti dar savaitę. 

Dean Kernazes yra pasakęs, kad kai jį padės į karstą ir žmonės lydės į paskutinę kelionę, tai būtų gerai, kad pasižiūrėję į jo kūną pagalvotų: 'Va šitas žmogus tai turėjo velniškai gerą kelionę!'. Sau taikau tą pačią taisyklę. Nenoriu, kad apie mane galvotų: 'Va jis tai kiaulėjo mėsainių rojuje'. Nes tai tik įrodytu, kad buvau idiotas sistemoje...

Tobulėti, kad nedegraduotum. Transformuotis į norimą būtybę. Vis mąstau... jei pakeliu daugiau svorio, nei prieš tai ir nubėgu ilgesnę distanciją, tai tikrai darau kažką, kad būčiau geresnis, stipresnis, pajėgesnis. Niekada netvirtinu, kad tai tikrasis kelias, bet tai kelias, kuriuo aš einu. Priešingu atveju vėl sėdėčiau su pilvu, ant kurio galima pasidėti alaus bokaliuką.

Noras veda labai stipriai, o pasiekti rezultatai tik skatina judėti toliau.Ir tik kartais, kaip šiuo atveju prieš savaitę suvokiau, kad nuotraukoje iš finišo (ačiū Andriui Ramonui) tas su Salomon rūbais ir Suunto laikrodžiu - tai aš.

Velniškai gera kelionė! Judam toliau..